Dantų pastos su fluoru

Dantų pastos, turinčios fluoro, yra labiausiai paplitusi fluoridų forma ir dantų ėduonies paplitimo sumažėjimas išsivysčiusiose šalyse dažniausiai siejamas su tuo. Dantų pastos su fluoridais tusi dvigubą poveikį: pašalina arba suardo vieną iš dantų ėduonį sukeliančių veiksnių – dantų apnašas (tai yra naudinga ir sveikų apydančio audinių palaikymui) bei didina remineralizuojamų medžiagų kiekį.

Fluoridas paprastai ya natrio fluoridas, natrio monofluorfosfatas (MFP), jų derinys, amino fluoridas arba alavo fluoridas.

Tam tikrų pastų sudėtyje yra aminofluoridų, kurie gali prasiskverbti į gilesnius emalio sluoksnius. Nors tyrimų atlikta nedaug, bet, remiantis jų duomenimis, šios pastos veiksmingesnės už pastas turinčias natrio fluorido ir monofluorfosfato.

Jei burnoje yra implantai, metalo keramikos protezai, negalima vartoti parūgštinto monofluorfosfato bei daug fluoro turinčių pastų, nes jos gali sukelti koroziją. Šiuo atveju tinka vartoti nedidelį kiekį neutralaus  NaF turinčias pastas (jei burnoje dar likę savų dantų).

Vaikams patariama vartoti pastas, neturinčias arba mažai turinčias fluoro (500 – 550 ppm), paaugliams ir suaugusiems – pastas, turinčias 1000 – 1100 ppm F. Jeigu ėduonis aktyvus, ėduonies rizikos laipsnis didelis, nuogi dantų kakleliai ir šaknys, pacientams turintiems kserostomiją galima patarti vartoti pastas, turinčias daug fluoro (1450 ppm ir daugiau).

Literatūra:

V. Andruškevičienė, N. Basevičienė, R. Bendinskaitė, E. Bendoraitienė, B. Janauskienė, J. NArbutaitė, V. Mačiulskienė, Ž. Matulaitienė, J. Razmienė, K. Saldūnaitė, E. Slabšinskienė, I Vasiliauskienė, J. Zūbienė, M. Žemaitienė. Vaikų burnos ir dantų ligos. Burnnos ir dantų ligų profilaktika. Kaunas: Vitae Litera leidykla, 2017; 163-164

Panašūs straipsniai